Širdies elektrokardiograma su kompiuterine analize (EKG)
Širdies elektrokardiograma su kompiuterine analize (EKG) fiksuoja širdies bioelektrinius potencialus ir kartu su klinikiniais duomenimis leidžia diagnozuoti širdies veiklos pokyčius, stebėti patologinio proceso eigą, prognozuoti jo baigtis. Todėl ji yra vienas pagrindinių ir dažniausiai naudojamų tyrimo metodų.
Širdies elektrokardiograma su kompiuterine analize (EKG) buvo pirmą kartą užrašyta E. A. Šeferio (E. A. Schafer) 1880 m., kuris panaudojo B. Lipmano (B. Lippman) 1873 m. sukurtą kapiliarinį elektrometrą. EKG sudarė trys nedidelės amplitudės danteliai, registruojami širdies ritmo dažniu.
Klinikinės elektrokardiografijos pradžia laikomi 1903 m. Tais metais olandų fiziologas V. Einthovenas (W. Einthoven) žmogaus širdies bioelektriniams potencialams užrašyti panaudojo jautresnį styginį galvanometrą. Tačiau gautos EKG dantelių amplitudė buvo labai maža, nes registruojami kūno paviršiuje bioelektriniai potencialai nebuvo stiprinami. V. Einthovenas ir jo bendradarbiai sukūrė elektrokardiografijos terminiją, aprašė širdies bioelektrinių potencialų projekcijos į kūno paviršių dėsningumus standartinėse I, II, III derivacijose. Klinikinėje elektrokardiografijoje momentinio ir suminio vektoriaus sąvoka susijusi su F. Vilsono (F. Wilson) mokyklos 1920-1943 metų darbais. Momentiniai vektoriai, turintys dydį ir kryptį, leido suprasti EKG dantelių genezę įvairiais širdies bioelektrinių potencialų kitimo etapais. Be to, F. Vilsonas pagrindė diagnostinę unipolinių (VR, VL, VF) derivacijų vertę. Dar tiksliau širdies bioelektriniai potencialai pradėti registruoti sustiprintose unipolinėse galūnių (aVR, aVL, aVL), unipolinėse krūtininėse (V1-V9), bipolinėse V. Nebo (W. Nehb) trikampio (D, A, J) ir kitose papildomose derivacijose (H. H. Goldberg, S. M. Levis, 1950).
