Nobelio premijos laureatai rimtai suvokia homeopatiją: ,,Visa esmė – vandens struktūroje”
Straipsnis iš leidinio„Biologinė medicina“ (2012 m., spalio mėnesio numeris), parengtas pagal Danos Ullman straipsnį (https://www.huffingtonpost.com/daha-ullman/luc-montagnier-homeopathy-taken-seriously_b_814619.html).
Prancūzų mokslininkas L. Montanjė, kuris 2008 m. gavo Nobelio premiją už ŽIV atradimą, rimtai palaikė homeopatinę mediciną (Science, 2010.12.24) [1].
Nors homeopatija egzistuoja apie 200 metų ir šiuo metu plačiai taikoma Europos mokslininkų, tradicinis mokslas žiūri skeptiškai į jos efektyvumą dėl labai mažų veikliųjų koncentracijų taikymo [2]. Iš kitos pusės, daugelis klinikinių tyrimų, atspausdintų recenzuojamuose žurnaluose, demonstruoja labai mažų koncentracijų efektyvumą [3-13]. Greta klinikinių tyrimų egzistuoja keli šimtai fundamentinių tyrimų, patvirtinančių homeopatinių priemonių biologinį aktyvumą [14]. Pateiktos 67 apžvalgos eksperimentų in vitro, iš kurių trys ketvirtadaliai rodo teigiamą rezultatą [15,16].
L. Montanjė pareiškė: „Aš negaliu teigti, kad homeopatija visur teisi. Tačiau dabar galiu tvirtinti, kad didelio laipsnio praskiedimai (taikomi homeopatijoje) yra teisingi. Didelis medžiagos praskiedimas reikšmingas. Šiuo atveju įtraukta dar vandens struktūra, kuri imituoja pirmines molekules.”Tai įrodydamas L. Montanjė pateikia pavyzdį iš savo darbo, susijusio su elektromagnetinių signalų, sklindančių nuo DNR į vandenį, pernaša, keičiančią vandens struktūros sistemą [17]. 2010 metais jis pateikė savo idėjas prestižiniame Nobelio premijos laureatų susirinkime, pabrėždamas atradimo pritaikymą medicinai. [18].
Šiuo metu L Montanjė dirba Šanchajaus Jiaotong universitete. Su kolegomis atlieka tyrimus fizikos, biologijos ir medicinos srityse – tiria reiškinius, vykstančius vandenyje veikiant elektromagnetinėms bangoms, kurias išspinduliuoja DNR. L. Montenjė tvirtina: „Mes nustatėme, kad DNR sukelia vandens struktūros pokyčius, kurie išlieka dideliuose praskiedimuose. Tie pakitimai sužadina elektromagnetinius signalus, kuriuos galime išmatuoti. Ne kiekviena DNR skleidžia elektromagnetinius signalus, kuriuos galime aptikti aparatūra. Aukšto intensyvumo signalus skleidžia bakterijų ir virusų DNR.”
L. Montanjė prisipažįsta, kad gauti finansavimą iš didelių farmacinių kompanijų ir kitų tradicinių tiriamųjų finansinių įstaigų maža tikimybė dėl priešiškumo atmosferos homeopatijai ir natūraliems gydymo metodams.
Ir kiti Nobelio premijos laureatai palaiko homeopatiją
Mokslų daktaras B. Džozefsonas, kuris kaip ir L. Montanjė yra Nobelio premijos laureatas, savo straipsnyje žurnale „New Scientist”rašė:
„Dėl jūsų komentarų apie homeopatiją. Kritika susikoncentavo į nykstančiai mažas koncentracijas ištirpintos medžiagos gautame tirpale po serijos praskiedimų. Ji kritikuojama dėl to, kad homeopatai priskiria savo vaistų poveikį ne veikiančios medžiagos molekulėms tirpale, o paties vandens struktūros pakitimui. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vanduo kaip skystis negali turėti struktūros, kurios reikalauja minėtas modelis. Bet tokie pavyzdžiai, kaip skystieji kristalai, kurie geba tekėti kaip paprastas skystis ir kartu palaiko tvarkingą struktūrą, demonstruoja šio mąstymo ribotumą. Kiek aš žinau, kai tik atkreipiamas dėmesys į vandens struktūrą, nebelieka homeopatijos paneigimo” [19].
Su tokiais reiškiniais ir susidūrė žymus prancūzų imunologas Ž. Benvenistas ir jo kolega J. Tomas bei kiti, tirdami vandens atminties reiškinius [20]. Jei šis fenomenas pasitvirtins, tai turės ženkliai didesnę svarbą nei pati homeopatija. Problema glūdi tame, kad šiuolaikinė mokslinė bendrija reaguoja į panašius reiškinius ir atmeta juos nesusimąsčiusi.
Kai žurnalo „New Scientist” redaktorius pasidomėjo, kodėl Džozefsonas gina tokią neįprastą idėją, mokslininkas atsakė: „Aš dalyvavau konferencijoje, kai Z. Benvenistas pirmą kartą pateikė savo atradimo faktą, kad vanduo pasižymi junginių atmintimi, kurie buvojame vieną kartą ištirpinti. Tai gali paaiškinti homeopatijos mechanizmą. Jo atradimai sukėlė neadekvačiai stiprią mokslininkų reakciją. Buvau sujaudintas, kaip su juo blogai pasielgė” [21].
Džozefsonas pažymėjo, kad mūsų laikais daugelis mokslininkų kenčia nuo „patologinio nepasitikėjimo”, todėl jie užima antimokslinę poziciją, kurią galima nusakyti taip: „Nors tai būtų teisybė, bet aš vis tiek nepatikėčiau!”
Interviu žurnale „Science” Montanjė taip pat išsakė mintis apie nemokslinį požiūrį tokioms sritims kaip homeopatija: „Man sakė, kad kai kurie tyrėjai galėjo atkurti Benvenisto rezultatus, bet jie bijojo spausdinti savo darbus dėl intelektualinio teroro iš tų, kurie nesupranta šio darbo.” Taip pat L. Montanjė nesvyruodamas pranešė, kad negalvoja, jog dreifuoja į pseudomokslo sritį: „Tai ne pseudomokslas, ne šarlatanizmas. Tai realūs reiškiniai, reikalaujantys išsamesnio tyrinėjimo”.
Skeptikai dezinformuoja – tyrinėkite patys
Įdomu tai, kad skeptikai primygtinai įrodinėja, jog neegzistuoja faktų, įrodančių homeopatijos efektyvumą. Tokie teiginiai nereikšmingi, bet jų gausu internete. Lengvai galima rasti daugybę aukštos kokybės tyrimų, pateiktų autoritetinguose moksliniuose žurnaluose {„The Lancet” „BMJ” „Pediatrics” „Pediatric Infectious Dh seases Journal”, „Chest” ir kt). Šiuose žurnaluose galima rasti ir neigiamų rezultatų apie homeopatiją, bet teigiamų yra ženkliai daugiau.